Patarimai

Produktų saugojimas

Žygio metu patiriame visai kitas fizines apkrovas nei būdami namuose, todėl reikalingas ir kitoks maitinimosi racionas. Gryname ore kalorijos sudeginamos greičiau, ir, esant nepakankamam maitinimuisi, keliauninkui sunkiau ištverti fizinį krūvį. Atatinkamai kraunantis maisto atsargas, dažnai atsiranda klausimų apie tinkamą produktų laikymą. Ar tai būtų surinkti grybai, ar uogos, ar sugauta žuvis – viską reikia mokėti teisingai apdoroti ir saugoti.

Pirktiniai (atsivežti) produktai

Vienas pagrindinių žygio maito produktų – duona. Ją patogu laikyti džiūvėsių pavidalu, tik ant pastarojo neužtepsi sviesto ir nepadėsi dešros.

Balta duona kelionės sąlygomis gali „išgyventi“ iki savaitės. Svarbu – imti tik pradžiūvusią, o ne ką tik iškeptą šiltą duoną – transportavimo metu jai reikia sudaryti sąlygas „kvėpuoti“ – žygyje, jau pirmo ir sekančių pailsėjimų metu, periodiškai kepalus truputį apsvilinti laužo liepsnose.

Juoda duona išsilaiko ilgiau nei balta. Polimerinės medžiagos pakuotėje visą kepalą galima laikyti iki10 parų, o pjaustyta duona – tik 6 paras. Jeigu ant duonos atsirado pelėsių, bet ją gaila išmesti, tai reikia pelėsių apimtas vietas išpjauti ir būtinai likusią duoną pakaitinti. Supelėjusios duonos nerekomenduojama valgyti – gali sutrikti virškinimas.

Jei duona laikoma karštyje ir drėgmėje, ji gali sugesti. Tuomet, prapjovus kepalėlį, matyti ryškūs rausvi ruožai – tai tam tikri bulvinių ligų sukėlėjai. Tokią duoną išmeskite, jos valgyti negalima.

Džiūvėsėliai gerai išsilaiko pritaikius panaudotą pieno bei sulčių pakuotę. Ją su turiniu reik laikyti užsandarintą.

Kruopas, arbatą, cukrų patogu laikyti plastikiniuose buteliuose. Kruopas į butelius reikia supilti paskaičiuotomis porcijomis (geriausia vienkartinėmis) – tai supaprastins virėjo darbą ir nebus produkto pereikvojimo. Norint išlaikyti kruopas tinkamas vartojimui ilgesniam laikui, prieš išpilstant jas reik truputėlį paskrudinti orkaitėje.

Lašinius, česnaką, svogūnus pradžioje reikia įvynioti į švarius skudurėlius ir tik po to krauti į polietileninius maišelius.

Kelionėje surinkti produktai

Lietingu laikotarpiu mus pradžiugina miškas – grybai. Gerai jeigu jų nedaug, ir galim čia pat išsivirti, pasikepti ar tiesiog priberti į sriubą. Bet kai grybų daug, atsiranda noras juos pasidžiovinti prie laužo. Yra ir patikimesnis būdas tai padaryti: vakare, patogiu jums laiku, iškaskite duobę, kurioje bus prideginta žarijų. Duobės gylis priklausys nuo žarijų kiekio. Po to vyteles su užmautais ant jų grybais susmaigstome į duobės sieneles arčiau viršaus. Duobė uždengiama iš augmenijos suregztu dangčiu, o apsaugoti nuo lietaus, reikia padaryti palapinės tipo stogelį. Jei žarijų pakankamai, ryte grybai bus išdžiuvę, jei ne – procedūrą teks kartoti.

Su uogomis paprasčiau. Kad išsilaikytų ilgesniam, pirmiausia jas reikia perrinkti, pašalinant sutraiškytas ir nesveikas. Jei uogos šlapios, jas reikia pradžiovinti, bet tik ne saulėje.

Sugautą žuvį išsaugoti galima ir reikia. Tuo tarpu geriausias variantas – iškart paruošti ir suvalgyti. Deja, ne visada tam užtenka laiko, o ir sugautos žuvies kiekis gali viršyti iškylaujančiųjų apetitą. Yra keli laimikio saugojimo būdai (nuo paprasto iki sudėtingesnio):

• išdarytas žuvis atskirti dilgėlėmis. Vietoj dilgėlių galima panaudoti varnalėšas, pievų žolę ir t.t.
• žuvį išdaryti, pasūdyti ir laikyti paspaustą svoriu;
• žuvį išdaryti, pasūdyti ir pamerkti į sūdymą. Druskos šiuo atveju reikia mažiau, bet sūdymas turi būti šviežias. Pastarojo tankį nustatyti galima su bulve, kuri sūdyme neturi skęsti, o plūduriuoti apsemta iki pusės.

Apie laužus

Visiems žinoma, kad maisto pagaminimui žygyje dažniausiai reikalinga ugnis. Benzininė įranga „neprigijo“ ir liko praeityje, dujiniai balionėliai – nepatogi tokiais atvejais prabanga. Na, o laužas! Ši tradicinė priemonė, žinoma visiems ir visuose amžiuose, apdainuota, supoetinta ir kitaip pagerbta, ir į „naujienų skyrelį“ tikrai nesiprašo. Belieka tik garsiai prisiminti ir kai ką patarti.

Kas gali prilygti maistui, pagamintam virš laužo su dūmeliu, jau nekalbant apie galimybę patiems sušilti ir pasidžiovinti rūbus. Tik prie laužo taip gražiai suskamba daina, atgyja žavios tradicijos, atmintin klojasi nauji malonūs ateityje prisiminimai, vyksta energetinio balanso seansas, dar romantiškiau nusispalvina supančios gamtos grožis.

Nesudėtinga uždegti laužą vienu degtuku esant sausiems orams, kada aplink po ranka pilna visokių sausuolių. Kitas reikalas lyjant. Tokiu atveju geriausia naudoti medžių dervą ir dervingos medienos plonai priskeltas balanėles. Medžių žievė tokiais atvejais netinka, - ji riečiasi ir greitai užgesta. Nepjaukite žievės ir neskaldykite skiedrų nuo gyvų medžių. Turistas savo kultūringu elgesiu miške turi būti pavyzdžiu visiems „poilsiautojams“.

Norint pagreitinti laužo įsiliepsnojimą, reikia padidinti dūmų trauką. Tam galime suregzti iš akmenų židinio tipo konstrukciją ar pritaisyti virš laužo skardinį kaminą.

Yra keli parankesni traukos didinimo būdai:

1. krosnelė skardinio vamzdžio pagrindu. Labai greitas pakūrimas, ir katiliukas vandens užverda vos ne per penkias minutes. Pagrindinis trūkumas – gabaritai. Net jei tokiame vamzdyje vėliau laikyti sudėtus indus, transportavimui toks daiktas palieka nepatogus;
2. krosnelė, pagaminta iš sauso dervingo rąstgalio: rąstas skeliamas pusiau; iškapojamas jo vidus; abejos dalys surišamos viela. Kaminą, kad atsirastų trauka iš apačios, reikia statyti ant tam paruošto akmeninio pagrindo. Taip galime kepti blynus, žuvį, ...

Ir dar apie laužus:

• kepimui ant žarijų kurkite du gretimus laužus. Virš vieno galėsite virti, kitas – apšvietimui ir žarijoms;
• jei neįmanoma perstumti katilo arčiau ugnies, stumkite laužą;
• nepamirškite apie vakaro dvelksmą ir nestatykite palapinės ant linijos, einančios statmenai krantui ir kertančios laužą. Palapinę nuo laužo turi skirti pakankamas saugumui atstumas;
• greta laužo nepalikite lengvai užsiliepsnojančių džiūti skirtų drabužių ir daiktų.